Tu gali tiek, kiek gali

Tikrai, savo galimybių neviršysi. Bet ar tikrai reikia traukti iki ribos?

Normalu yra norėti būti pirmu sąraše. Vaikystėje tuo ir gyvename. Būti pačiu didžiausiu, greičiausiu, geriausiu, gražiausiu, stipriausiu, protingiausiu. Vėliau apsilaužom ragus, apsibrozdinam šonus, įkrentam į ne vieną purvyną ir pas vienus tas noras pozicijas visgi išlaiko, kartais net sustiprėja. Pas kitus (bent jau išorinė jo išraiška) sumažėja, gal net, atrodo, išnyksta. Nors iš tiesų, pripažinkim, visgi lieka tūnoti kažkur viduje ir graužia tyliai. Ar ne?

Viename interviu nugirdau pasvarstymą – jei antra vieta kainuoja tiek pat pastangų ir energijos, kiek pirma, kodėl turėčiau nesiekti būtent pirmos? Mhm, tikrai Bet norėti būti geriausiu ir to siekti nėra blogai, atvirkščiai. Blogai yra reikalauti iš savęs būti tokiu visur ir visada. Ir jaustis nepakankamu, jei kažkur visgi likai antru, trečiu. Ar paskutiniu (ši vieta juk irgi kažkam vis tiek atitenka).

Atrodo, darai viską, bet…

Šiemet negavai padėkos?

Pralošėt varžybas?

Neiškepei pyrago pyragų dienai? Iškepei, bet nebuvo skaniausias?

Neišlaikei egzamino?

Pamiršai įdėti batelius darželio šventei?

KPI’sas raudonas?

Oh, well…

Gyvename realiame pasaulyje, kuriame veikia gamta ir jos dėsniai, meilės ir nemeilės, neeilinės žmogaus galimybės ir tų galimybių ribos.

Tai šitose superherojų lenktynėse darbuose, santykiuose, net ir prieškalėdiniame chaose, norisi priminti sau, kad atiduoti dalį širdies, proto ir jėgų dėl to, kuo tiki ir ko sieki, arba dėl tų, kurie tau rūpi, yra dalis tavo paties laimės ir pasitenkinimo. Kita vertus, neatiduodamas visko iki paskutinio lašo visur ir visada, pasilieki savęs siekti tos pirmos vietos, kuri iš tikrųjų yra pirma TAU.

Tu gali tiek, kiek gali.

Bet esi pakankamas superherojus, net ir neišspausdamas iš saves paskutinių savo syvų. Ir visi, kurie tau svarbūs ir kuriems svarbus tu, tai žino.