Apie stalčių, kurį turim visi.
Kad ir kokiomis aplinkybėmis begimtume, eidami per gyvenimą prisirenkame visko: mus formuoja įvairiausios patirtys – skaudžios ir malonios, sėkmės, nesėkmės, pagyrimai ir patyčios, tėvai, jų charakteriai ir santykiai, giminaičiai, draugai, auklėtojai, mokytojai, atsitiktinai sutikti žmonės, aplinka, kurioje augame, mokomės, gyvename, būname.
Atitinkamai kiekvienas turime savo įsitikinimus, kaip turi būti, kas mums svarbu, priimtina, nepriimtina. Turime daugybę gražių prisiminimų, kurie yra paspirtis, ir žinias, kurios leidžia pasiekti tiek visko daug. Bet kartu turime ir puokštes kompleksų, nepasitikėjimo, perfekcionizmo apraiškų, savivertės problemų, kurie neretai, būna, stabdo, stumia, persekioja, kelia klausimus, vaidenasi, trukdo.
„Žinai, – kartą sako draugė, – čia kaip tas stalčius mūsų namuose (mes jį „š*dų“ stalčium pagarbiai vadinam), jame rasi visko visko, nuo seniausių laikų sukaupto reikalingo ir nereikalingo, ten koją gali nusilaužti, bet be to, kas ten yra, atrodo, irgi gyventi negali. Kai kas brangu, kai kas skaudu, bet nieko su tuo nedarai, tik toliau vis įmeti, paslepi, sluoksniuoji, dangstai ir prisieki sau aptvarkyti, bet – ai, kada nors. Tada, kai niekada. Tai taip ir su tom visom gyvenimo druskom, prikrautom aplinkos, kuri tave formuoja.“
Turbūt kiekvienas turim tokią vietą. Kurią aplenkia visos švaros akcijos ir į kurią užsimerkęs meti tai, ko šiuo metu nežinai, kur padėti ir niekada neberandi jėgų išimti. Tikrai turim. Greičiausiai, irgi ne tik tą, kur namuose.
Ką daryti su tokiu namų stalčium? Nieko, turi jie to savotiško žavesio, jaukumo ir net naudos (jei ko nerandi, ten tikrai rasi).
O ką daryti su tuo vidiniu?
Turbūt, pirmiausia, priimti kaip duotybę ir savęs už jo turinį neėsti. Tai mūsų turtas, dažniausiai, dovanotas kitų. Ir jokios kaltės, kad jį turime, neturėtume jausti. Branginti – tai yra dalis to, kas esame, dalis mūsų unikalumo. Kad ir kaip nesinori, eiti į akistatą su tuo, kas jame mažiausiai reikalinga, užima daugiausiai vietos ir skleidžia negerą kvapą, kas trukdo stalčiui užsidaryti. Surasti ir negailėti išmesti. Toliau pildyti – ne senu, o nauju. Nebus taip, kad nieko seno iš ten neprireiks ar kad niekad kažko iš jo vis neišsitrauksim. Bus. Bet mus juk formuoja mūsų mintys, tampame tuo, apie ką galvojame.Tai gal galvokim tiksliai apie tai, kokiais norime būti. Ir būsime.
